Kiekviena nauja diena reiškia tam tikrą naują pradžią. Pradžią, kai turi dar vieną progą ištaisyti savo klaidas. Pasakyti neištartus žodžius. Atsiprašyti. Atsisveikinti. Arba iš naujo pamilti.
Tą rytą atsimerkusi ir pamačiusi Jį šalia šiek tiek sutrikau. Jis buvo gražus kaip niekada. Gražesnis nei visas tas dienas prieš tai. Dar mieguistas, bet bandantis man šypsotis. Ir tai man sukėlė nežmogiškai malonų jausmą, kuriam negalėjau atsispirti. Pajaučiau, kaip nežemiška trauka bando mane prie Jo pririšti. Buvo labai keista, nes maniau, kad tas jausmas nebegrįš. Po visų išlietų ašarų, pykčių ir skausmo... Maniau, kad niekada nieko neįsižiūrėsiu. Bet tą rytą kažkas pasikeitė. Lyg atėjęs supratimas, kad reikia priimti gyvenimo iššūkius ir naudotis progomis, mane pažadino. Ir, stipriai Jį pabučiavus, aš negalėjau nustoti svajojus. Apie tai, koks iš tiesų gražus yra pasaulis, bet žmonės bijo atsimerkti. Ir naudotis progomis. Jie bijo bandyti ir ieškoti to, kas iš tiesų yra jų. Banalu, bet nepabandęs tu niekada nesužinosi. Ir grauši save kiekvieną vakarą mintimis "O kas, jeigu...?". Apsispręsti reikia čia ir dabar. Suteikti progą ir pabandyti. Nes nepabandžius nepamatysi, koks nuostabus yra kitas žmogus. Nepamatysi jo pastangų. Rūpesčio. Užuojautos. Šypsenos, skirtos tik Tau. Ir neišgirsi to nepriekaištingo juoko, kuriuo jis juokiasi tik tau prajuokinus. Ir pats neturėsi progos įdėti savo pastangų į kitą asmenybę, taip ją praturtinant.
Žmonės yra gražūs, bet jie beprotiškai bijo. Bijo bandyti. Nudegti. Suteikti progą. Pažinti. O juk taip netyčia galima praleisti savo gyvenimo mūzą, praeinančią pro šalį.
Tą rytą atsimerkusi ir pamačiusi Jį šalia šiek tiek sutrikau. Jis buvo gražus kaip niekada. Gražesnis nei visas tas dienas prieš tai. Dar mieguistas, bet bandantis man šypsotis. Ir tai man sukėlė nežmogiškai malonų jausmą, kuriam negalėjau atsispirti. Pajaučiau, kaip nežemiška trauka bando mane prie Jo pririšti. Buvo labai keista, nes maniau, kad tas jausmas nebegrįš. Po visų išlietų ašarų, pykčių ir skausmo... Maniau, kad niekada nieko neįsižiūrėsiu. Bet tą rytą kažkas pasikeitė. Lyg atėjęs supratimas, kad reikia priimti gyvenimo iššūkius ir naudotis progomis, mane pažadino. Ir, stipriai Jį pabučiavus, aš negalėjau nustoti svajojus. Apie tai, koks iš tiesų gražus yra pasaulis, bet žmonės bijo atsimerkti. Ir naudotis progomis. Jie bijo bandyti ir ieškoti to, kas iš tiesų yra jų. Banalu, bet nepabandęs tu niekada nesužinosi. Ir grauši save kiekvieną vakarą mintimis "O kas, jeigu...?". Apsispręsti reikia čia ir dabar. Suteikti progą ir pabandyti. Nes nepabandžius nepamatysi, koks nuostabus yra kitas žmogus. Nepamatysi jo pastangų. Rūpesčio. Užuojautos. Šypsenos, skirtos tik Tau. Ir neišgirsi to nepriekaištingo juoko, kuriuo jis juokiasi tik tau prajuokinus. Ir pats neturėsi progos įdėti savo pastangų į kitą asmenybę, taip ją praturtinant.
Žmonės yra gražūs, bet jie beprotiškai bijo. Bijo bandyti. Nudegti. Suteikti progą. Pažinti. O juk taip netyčia galima praleisti savo gyvenimo mūzą, praeinančią pro šalį.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą