Žiemos stebuklai virsta žiemos pabūklais

 Žingsnis po žingsnio palieku pėdos spaudus sniege ir typenu toliau. Iš lėto pakeliu akis į dangų ir žiūriu į žvaigždes. Jos ten aukštai, nenuspėjamame aukštyje, tokios mažos, trapios, bet sugeba pakerėti kiekvieną. Nenuleidžiu žvilgsnio ir pamatau, kaip viena žvaigždė artėja. Ir staiga įkrenta man akin. Lyg stiklo gabalėlis braižo apsauginį akies obuolio sluoksnį ir nebeleidžia man atsimerkti. Todėl net nesipriešinu, atsipalaiduoju.
 Ir pamatau Tave. Kaip visada gerai atrodantis, rankas susikišęs į kišenes, visą kaklą bandai slėpti šalike ir meiliai šypsaisi. Ir tos mažytės blizgios žvaigždutės iš dangaus platybių leidžiasi ant Tavo plaukų, palto. Tik tada suvokiau, kad tai snaigės. Pamažu artėju link Tavęs. Tu lauki. Beprotiškai plakančia širdimi ir drebančiomis rankomis bei kojomis aš prieinu ir bandau nusišypsoti. Tu ištraukei rankas iš kišenių ir paėmei manąsias. Tavosios buvo tokios šaltos, kad pajutau, koks pats sušalęs esi viduje.
 Atsimerkiau. Viskas dingo. Tai atvira vidinė kova su savimi pačia. Ir ta kova atveda į niekur. Nes Tave jaučiu savyje, bet tu niekindamas tolsti. Ir su atodūsiu tyliai maldauju išeinant palikti man bent jau svajones, kurios taip padeda siekti įsivaizduojamo ir suteikia jėgų kovoti prieš vėjus. Nes vien mintys apie mus padeda pajausti naują gyvenimo skonį.

Nepagydomos ligos sindromai

 Ar prisimenate tą jausmą, kai pirmą kartą pamatote krintančias snaiges? Kai švelniai jos paliečia nosį ir paglosto akis, lūpas. Arba prisimenate tai, kai pirmą kartą brendate į jūrą? Ir kūną nusėda tūkstančiai skruzdeliukų. Arba net tą nepatogų jausmą, kaskart einant kalbėti viešosios kalbos. O ar nors kartą jautėte tai, kai pamatote ypatingą žmogų ir visi blogiausi ir geriausi jausmai susipina į vieną, kūnas pradeda drebėti, linksta kojos ir atrodo, kad tuoj mirsi, tik neaišku, kodėl. Bet tomis silpnumo akimirkomis daugiau nieko nereikia. Norisi tik, kad tas žmogus atsisuktų, pasižiūrėtų į tavo akis ir nusišypsotų. Ir tavo diena užskaityta. Eini kaip idiotas ir negali nustoti šypsotis. Ir niekas tau jau neberūpi. Nieko nebegirdi ir nieko nebematai aplinkui. Esi visiškai nesavas, tačiau laimingiausias, koks tik gali būti. Ir vakarais eini kuo greičiau miegoti, nes žinai, kad vėl išauš nauja diena. Ir vėl tu jį pamatysi.