Lašas po lašo krenta ant jos lengvai susibangavusių plaukų ir veidu rieda žemyn, užčiuopiant kaktą, antakius, akis, skruostus, lūpas... Ji eina tamsiais užmiesčio vieškeliais užmerkusi akis ir ausinėse pasileidusi mėgstamiausias Jazzu dainas. Aplink nei vienos žmogystos, nes visi išsigandę lietaus slepiasi po stogais. O ji nebijo. Staiga ji net nusišypso. Pati sau. Lietui.
Tik pagalvokite, o jei šis gėris (lietus) daugiau niekada nebe pasirodys? Tuomet stovėtumėte su kibirais rankose ir bandytumėte kuo daugiau jo prisirinkti, kad tik atmintyje jis išliktų kuo ilgiau. Kad tik paskolos dėl vandens nebespaustų... Bet kodėl dabar, ten pasislėpę, esate tokie tikri, kad tai ne paskutinis kartas? Kodėl šią minutę neįvertinus tos trumpos akimirkos, kuri galbūt nebe pasikartos?
Tiesa, verčia susimąstyti.
AtsakytiPanaikintiPirmą kartą lankausi, ir jaučiuosi jog tarytum pažįstama... Artima! Velniškai gražu ir tikra! :)
AtsakytiPanaikintihttp://nezzemiskoji.blogspot.lt/ - kviečiu apsilankyti :)
http://gyvbudas.lrytas.lt/psichologija/testas-kuri-privalo-atlikti-visi-to-nepasakys-net-psichologas.htm pabandyk
AtsakytiPanaikinti