Užversk knygą ir atsimerk.

Sėdėdama pusnuogė ant jūros kranto, tačiau susirangius į šiltą pleduką, varčiau Remarko knygos puslapius ir kojomis glosčiau švelnų smėlį. Plaukus kedeno vėsokas šiaurinis vėjas, bet nugarą kaitino saulė. Aplinkui būriavosi begalė žmonių: vieni deginosi, kiti maudėsi, dar kiti - žaidė arba vaikščiojo paplūdimiu. Visi tokie vienodi. Nepakeliant akių nuo knygos galėjau nuspėti, kas ką veikia. Ir nieko nebuvo išskirtinio. Taip slinko sekundės, minutės, valandos... Buvau taip įsitraukus į knygą, kad nė nepastebėjau, kaip keičiasi mano kaimynai. Ir tada, lyg iš sapno, mane pažadino švelnus vyriškas balsas netoliese. Atsigręžiau ir pamačiau jauną vaikinuką, besikalbantį su (spėju) savo tėvais ir besisėdantį ant patiesto rankšluosčio. Iš esmės vaikinukas nieku neišsiskyrė iš kitų, kol nepažinau jo rankoje skausmingai pamirštą Kamiaus rašliavą. Vienu metu man pasidarė ir įdomu, ir keista. Nepažįstamasis išsitraukė iš raudono Marlboro pakelio vieną cigaretę, ją prisidegė, atsivertė maždaug knygos vidurį, išpūtė pirmąjį dūmą ir įniko skaityti. Nė pati nepastebėjau, kaip atsidusau ir slapčia pradėjau sekti jo, atrodo, paprastus, bet tokius man reikšmingus judesius. Su kiekviena akimirka vis didėjo mano troškimas prieiti prie jo ir pažinti, kas slypi šio Kitokio vaikinuko viduje, bet jūros bangos kaskart vis labiau skalavo mano drąsą ir pasiryžimą, todėl paskandinau savo svajonę ir, susirinkusi daiktus, nuėjau pajūriu lydėti saulės...