Su svajonėmis užmiegame ir keliamės

 Tai buvo kone pirmas kartas, kai buvau taip arti tavęs. Stovėjai šalia draugų, kalbėjotės, kvailiojot, o aš žiūrėjau į tavo akis, šypseną. Norėjau sugauti žvilgsnį, tačiau tu į mane neatsisukai. Nekeista, juk greičiausiai tu net nežinai, kad aš egzistuoju. Nuleidau žvilgsnį į grindis ir kažkur jausmų gelmėse nusiminiau. Esu visiška idiotė. Tu - gražus, protingas vaikinukas, svajonė. Ir ta svajonė stovi tiesiai prieš mane, o aš tokia kvaila, kad nesugebu išlementi nė žodžio.
 Staiga tu atsisuki ir pasižiūri į mane. Jaučiu kaip kaista mano skruostai. O Dieve, turbūt atrodau kaip burokas arba labai gerai prinokęs pomidoras. Bandau nusišypsoti, bet lūpa užsikabina už breketo ir (spėju) šypsena atrodo baisiau už lavono. Tu į tai net nesureaguoji ir nusisukęs toliau tęsi pokalbį su draugais. Atsidustu ir suprantu, kad viskas veltui. Netikiu lemtimi, bet matyt niekada su tavimi nesusipažinsiu. Nes aš bijau pajudėt, o tu nė nepastebėsi.

 Kad kažkur.
Kažkas.
 Galbūt galvoja apie tave.

Daugiau nei tu to nusipelnei.

Net ir pragare galima atrasti kažką gero

 Vėl eilinė diena mokykloje. Nuobodu. Paprasta. Pamokose laikas slenka taip lėtai, kad, rodos, galėčiau užmigti. Nuskamba skambutis ir vos vilkdama kojas pajudu link durų. Aplinkui triukšmas, kuris palengva įsibrauna pro mano ausų būgnelius ir pradedu girdėti trumpas praeivių pokalbių nuotrupas. Staiga išgirstu švelnų juoką. Jis aidi kažkur tolumoje, tačiau atpažinti galiu už tūkstančių mylių. Pakeliu akis ir pamatau Jį. Kumšteli draugui į petį ir nusišypso plačia šypsena. Akies kampučiu pažiūri į mane, tačiau iškart nusisuka ir abiem rankom perbraukia savo plaukus. Per mano kūną nubėga kelios dešimtys skruzdeliukų ir pajaučiu kaip iš vidaus mane užlieja šiluma. Ir kiek nedaug reikia, kad diena atrodytų graži. Ir tiek nedaug žmonių sugeba džiaugtis mažyčiais laimės momentais gyvenime. Ir mano laimė lydės mane sapnuose. Nes, kad ir kaip toli ji būtų, noriu laikyti ją šalia.

Nereikia, neplaukit

 Nesuprantu. Kodėl, pavasariui atėjus, visi prievartauja pro visus galus?

    Tiesiog.

 Kodėl mokykloje nori tiek daug suspėti?
 Kodėl visur nori kuo daugiau suspėti?

   Skuba. Velniškai. Visi skuba.

 O aš siūlau pailsėti. Užsimerkti. Negalvoti. Jaučiat? Kaip kūnas atsipalaiduoja. Ir užsikabina mintys už svajonių ir tylos.

     Ne?

Tai nueikit nuo kompiuterio ar telefono ekranų. Pagalvokit. Pasivaikščiokit. Klausykit ir įsiklausykit. Paragaukit gyvenimo.


   Neplaukit pasroviui.

Ir tik tada aš supratau

 Net jei tą vakarą nebūtume paklydę kelyje, kurio daugiau nebematysime,
 net jei tą vakarą Tu paprašytum pasilikti,
 net jei tą vakarą saulei besileidžiant neiškristų pirmi šilti pavasario lietaus lašai,

vis tiek pajausčiau skausmą, perveriantį krūtinę ir lyg replėm geležinėm būtų suspausta širdis. Ir ašaros jau nepadėtų, nes Tavo siela buvo lyg sudraskyta ir niekas jos vidun nekrito. Tylėjom. Bet ir be žodžių supratau, kokia mintis sukasi Tavo galvoje. Atrodo, lyg bandai pamatyti, kas dedasi mano viduje, tačiau matai tik juodą sieną. Ir tuštumą. Aš nebesijaučiau saugi. Bet Tu ir nebandei apsaugoti. Nuleidęs akis skaičiavai tas ilgas pragaro sekundes ir laukei mano išėjimo. Bet aš nagla. Ir nors įskaudinta, tikėjausi, kad dar įžvelgsiu kažką Tavo veide. Bet viskas per trapu.

 Ir ta naktis
 tas kelias...

Ir tik tada aš supratau - čia mano paskutinis tylus džiaugsmas.

Kartu.