Tatuiruočių menas

 Dažnai sulaukiu klausimo 'Ar tavo tatuiruotė tikra?' taigi sakau TAIP, ji tikrų tikriausia. O jei nežinojote, sveikinu, dabar sužinojote, kad ją turiu. Kas čia keisto, kad šešiolikmetė paauglė turi tatuiruotę? Nieko. Mano nuomone. Whatever. Tatuiruotė - piešinėlis ant belenkokios kūno vietos. Aš saviškę pasidariau už dešinės ausies ir tuojaus papasakosiu visą istoriją kodėl ir kaip išvis tai nutiko!
Ilgą laiką svajojau apie auskarą bamboje, tačiau maniau, kad neturiu tam tinkamos figūros. Praėjusią vasarą galiausiai nusprendžiau tikrai vertis auskarą. Susitaupiau pinigų, viskam buvau pasiruošusi ir tą dieną, kai jau turėjau vertis, kažkas susišvietė galvoje ir nusprendžiau darytis tattoo. Iškart žinojau, kad noriu plunksnelės, nes ji man labai daug ką reiškia, tačiau negalėjau apsispręsti kur ją darytis. Norėjau tokios vietos, kur tattoo nekristų kaskart man į akis ir nenusibostų. Ir tada nusprendžiau - už ausies. Susitariau dėl laiko ir susižinojau kainą. Viską susiplanavau ir laukiau rytdienos, kol pagaliau ją pasidarysiu. Tėvams, žinoma, nepasakiau nieko. Kitą dieną laikas ėjo nežmoniškai lėtai,galvojau nesulauksiu, bet baigus darbą iškart lėkiau susitikti su drauge ir darytis tattoo. Buvo be galo baisu. Širdis daužėsi kaip nesava ir tada mane pakvietė. Atsisėdau kėdėje ir sustingau. Man pakliuvo be galo mielas vaikinukas, pradėjo su manimi bendrauti ir sakė nebijoti. Buvo labai miela! O tada prasidėjo.. Jei atvirai, iškart net nepajutau, kad jau. Lol. Prasėdėti nejudant gan ilgą laiką buvo sunkoka, bet verta! Kai tik viskas pasibaigė, buvau pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Žinoma, iš pat pradžių vaizdas buvo gan šiurpokas, nes visas piešinuko plotelis buvo paraudęs ir  vietomis kraujavo. Tačiau visą tą dieną ir dar daug laiko po to vaikščiojau išsišiepusi iki ausų. Praėjus dviems savaitėms tėvai pastebėjo, bet ramiai sureagavo ir patys labai susidomėjo.
 Šiuo metu metai, kai ją turiu ir nei trupučio nesigailiu. Ateityje planuoju pasidaryti dar kelias, bet ir vėl kur nors užslėptas, kad ne iš karto pamatytų aplinkiniai!

Sunku matyt ir negalėt

  Ką reiškia iš tiesų ilgėtis žmogaus? Kada jaučiamas tas tikrasis ilgesys? Kai tau brangus žmogus išvažiuoja ir tu jo nematai? Tai tikras ilgesys? Ar tada, kai pabūni su artimu žmogumi, grįžti namo ir pajunti, kad tau jo jau trūksta? Gal tai? Na, jei iš tiesų tai, mano nuomone, nei vienas...
  Aš manau, kad tikrasis ilgesys būna tada, kai matai žmogų kasdien. Būni su juo nuo ryto iki vakaro ir negali jo apkabinti. Nors... Koks dar apkabinimas, jei net pakalbėti su juo negali, nes jis tiesiog to nenorės. Nusisuks, išeis, nusispjaus, padarys bet ką, kad tavęs išvengti. O tau kartais spaudžia širdį. Taip smarkiai, kad net jauti skausmą. Mano nuomone tai sunkiausias ilgesys. Kai kartais norisi tiesiog su juo pabūti. Už tą nuostabų laiką, kurį kažkada praleidote. Tiesiog pabūti, nieko daugiau. Bet velniškai sunku. Sunku pamiršti, atleisti ir kartais tiesiog nugali baimė. Baimė, kad vėl tas pats žmogus įskaudins arba nuvils ir tau vėl teks iškęsti viską iš naujo...

Dviveidės asmenybės

 Nekenčiu dviveidžių žmonių. Velnio vaikai. Jie turi degti pragare. Vemiu nuo jų kaukių, ypač tada, kai žinai visą tiesą, o jie ir toliau vaidina savo spektaklį. Visą laiką būni lėlytė jų teatre, tampoma siūlų pagalba.
 Iš pradžių viskas prasideda gražiai, jūs tiesiog leidžiate laiką, kartu juokaujate, bandote pažinti viens kitą. Galiausiai tu atveri jam duris ir įsileidi į savo pasitikėjimą. Jis tavęs nenuvilia - pasitikėjimas vis stiprėja. Kartais nedidelis pyktis, bet tu žinai, kad viskam yra paaiškinimas ir atleidi. Juk pyktis normalu, tai tik suartina. Kartais pykčiai būna rimtesni, galbūt su ašaromis. Aplinkiniai tau sako koks tas žmogus blogas, kad yra pasaulyje geresnių, jis ne toks, kaip atrodo.... Tada pasiklausai jo versiją ir, žinoma, patiki juo. Ir taip kiekvieną kartą. Galiausiai visi jausmai ir pasitikėjimas slopsta.. Kol vienas svarbus įvykis nesugriauna to galutinai. Bam. Ir tuštuma. Visą laiką buvai žaidimo dalis ir dabar karalius nusprendė tave išmesti. Pralaimėjai ir likai įskaudintas. Ir pikčiausia tik ant savęs, nes tau sakė... Bet tu nesiklausei...

Dainų šventė

 Dainų šventė - laikotarpis, kupinas tūkstančio skirtingų emocijų,o ten praleistas laikas yra tobulas!

  Šiuo metu Vilniuje vyksta Dainų šventė ir vienas pagrindinių renginių yra "Ansamblių vakaras", kuriame aš ir dalyvavau Liepos 3d. Esu be galo laiminga, kad teko ten sudalyvauti, nes įspūdžių prisirinkau nemažai ir dabar žiauriai liūdna nuo tos minties, kad viskas baigėsi...
 Praeitą sekmadienį buvo pirmoji repeticija. Atėjome patys nežinodami ko tikėtis, nes su visais šokiais buvo begalo daug pykčių ir nesutarimų. Sėdėjome Kalnų parke nuo pietų, gavome skanaus maisto pavalgyti, parepetavome, be perstojo ir daug lijo, galiausiai belenkaip pavargę vakare grįžome namo.
 Kitą dieną repeticija prasidėjo nuo ryto iki dar vėlyvesnio vakaro. Vėl lijo. Bet su tokia linksma chebra, kaip maniškiai, net per lietų neliūdna! Repeticijų laikas slinko labaai lėtai, bet mus, žinoma, per ilgesnes pertraukas išleisdavo į miestą. Labai susibendravau su trejomis panelėmis iš savo grupės ir mes kartu taip ir praleidom visas repeticijas. Niekada negalvojau, kad su jomis galėsiu šitaip suartėti. Taip supratau frazės 'Nespręsk pagal knygą iš jos viršelio' teisingumą. Su jomis žiauriai linksma ir, manau, kad jei ne jos, aš mirčiau tose repeticijose.
 Trečia diena. Kitame kolektyve pastebėjau simpatišką vaikinuką ir mes keturios pradėjom kurti planą kaip man su juo susipažinti. Per ilgesnę pertrauką nuėjome į McDonald`ą pavalgyti, ten prasėdėjom porą valandų ir juokėmės visiškai iš nieko. Vien pažiūrėdamos viena į kitą. Lol. Na, bet tądien taip ir neužkalbinau paslaptingo vaikinuko, kurį tarpusavyje pradėjome vadinti Luku.
 Ketvirta diena. Mes ir vėl visada keturios. Niekada nepaliekam viena kitos. Jos vis drąsindavo mane prieiti prie Luko, tačiau aš kaip visada ieškodavau momento. Bet buvo ir geroji pusė, man atrodė, kad jis mane pastebėjo, nes dažnai kai atsisukdavau į jį, jis stebėdavo mane. Of course būdavo awkward, bet ir mieela, ohh. Tą vakarą buvo generalinė repeticija, atėjo labai daug žmonių ir mums buvo visiškas fail, nes kai kurie šokiai totali tragedija. Tačiau jausmas buvo lyg šventė jau tą dieną. Atidavėm visas jėgas ir apie puse 3h nakties parsiradau namo. Buvau begalo pavargusi, bet taip ir neužkalbinau Luko. Nežinau kodėl, bet atsigulusi į lovą pradėjau ieškoti jo per fb. Apie jį žinojau tik tiek, kad jis iš Utenos. Nei vardo, nei nieko. Ir nepatikėsit, bet aš jį radau! Sužinojau jo vardą (deja, jis ne Lukas) ir ramiai sugebėjau užmigti.
 Paskutinė (koncerto) diena. Atėjom vėl iš ryto į aikštę su gera nuotaika. Vėl repeticija. Bet nelijo. Tą dieną išvis beveik nelijo ir tai buvo geriausia, ką galėjome gauti tądien, nes lietus mums gadino visus šokius. Tada pasakiau sau, arba šiandien, arba niekada. Ir tos trys mano draugės privertė mane nueiti su juo pasikalbėti. Ir aš tai padariau. Buvo žiauriai awkward, ypač tai, kad visiškai nežinojau ką sakyt... Bet anyway. Baigėsi repeticija ir bėgome ruoštis koncertui. Pasidažėm, apsirengėm ir daug daug pridarėm nuotraukų atsiminimui. O tada reikėjo jau ruoštis savo šokiui. Nuėjau su viena iš draugių į savo pusę ir, kai pamačiau kiek ten sėdinčių žmonių.... Jų buvo dvigubai daugiau, nei praėjusią dieną. Bet viskas buvo super nerealiai tobula. Viską sušokom, šypsojomės, laimė liejosi pro kraštus. Pačioje pabaigoje, po visko, padėkojome savo vadovei, kurios dėka mes ir sudalyvavome šioje šventėje, visi padarėm bendrą hug`ą ir pavargę, bet begalo laimingi, iškeliavome namo! 
 Kitą rytą atsikėlus net ašarą išspaudžiau dėl to, kad viskas baigėsi... Kad ir buvo repeticijų metu aplankiusi mintis 'Kokio velnio aš čia sėdžiu ir išvis kodėl mes čia dalyvaujame?', dabar, viską prisiminus, širdis pradeda daužytis kaip nesava, o kvėpavimas sekundei sustoja...