Nuo minties iki minties ir apie nieką

 Iš vakar

Šiandien, gulėdama naktį lovoje ir bandydama sudėliot visas mintis, lendančias į galvą, supratau, kad visas mano nugyventas gyvenimas - veltui. Jis buvo kažkoks netikras. Nuo pat mažens, kadangi pati tobula nebuvau, bandžiau padaryt savo darbus, elgesį ir visą kitą tobulu. Norėdavau būti geriausia ir visiems įtikti. Net jei nepavykdavo, ir kažkas padarydavo geriau, niekada nepasiduodavau ir kitą kartą stengiausi aplenkti tą, kuris pasirodė geresnis. Bet visa tai netikra. Aš tai dariau ne dėl savęs, aš norėjau, kad Jie į mane žiūrėtų kitomis akimis. Norėjau turėti daug draugų, bet ir pati nepastebėdavau kokie netikri jie yra.. Dažnai gyvendavau savo iliuzijose ir savo sukurtam pasaulyje, kur viskas buvo kitaip nei realybėj. Ten nebuvo skausmo, pykčių ir ašarų. Žinoma, problemos - jos visur problemos - ten jų taip pat būdavo. Bet vis tiek, dabar aš ne apie tai... Kaip ir sakiau, anksčiau viską darydavau, kad tik įtikti kitiems. Darydavau viską, kad tik kas nors atsisuktų ar kaip kitaip atkreiptų dėmesį. Pasiryždavau dalykams, kuriuos net baisu prisiminti... Ir kam? Kokia nauda? Jokios. Gaila, kad anksčiau to nesuprasdavau.
 Kai galiausiai brangiausias man gyvenime žmogus pradėjo su manim elgtis taip, kaip... Net nežinau... Supratau, kad aš nevykėlė. Kad gyvenimas - čia ir dabar. Ir viską darai tik todėl, kad Tu to nori. Tik todėl, kad tai patinka Tau,o ne todėl, kad kažkas liepė. Tie, kurie skaudina ar užgaulioja, nesvarbu kokiais būdais, kentės dar labiau nei Tu dabar. Gal ne rytoj, ne po mėnesio, metų, bet kentės. Kodėl Tu turi daryti tai, ką daro visi kiti? Nes nepritapsi? Būsi nesuprastas? Ne. Tikrai ne. Būsi nesuprastas ir atstumtas tų, kurie bijo parodyti savo tikrąjį aš. Jie bijo būt vieniši. O tikri draugai, jie visada bus šalia! Nes jiems Tu patiksi toks, koks esi. Nes jiems patinki Tu.

Už lango - PAVASARIS!

 Atsikėliau ryte ir atsisukau žaliuzes. Nemačiau nei vieno debesėlio, tik tobulai kylančią saulę. Lengvi jos spinduliai stukseno į langą. Nusišypsojau pati sau. Kaip nuostabu - tooks geras oras! Pagaliau iš spintos išsitraukiau suknelę ir odinę striukę. Kaip seniai to laukiau!
 Kadangi šiandien turėjau į mokyklą eiti anksčiau, nes prieš pamokas rašiau istorijos kontrą, buvo dar pakankamai anksti, todėl buvo šiek tiek šaltoka. Stovėdama stotelėje pasigailėjau, kad užsidėjau suknelę. Ir paskui dar kartą pasigailėjau, kai ėjome visa mokykla  į kiemą šokti flashmob*, skirtą Kovo 11-ąjai. Iš pradžių buvo be galo šalta kojom ir dar + pamiršau akinius nuo saulės namie, o ji spigino kaip pačiuožusi. Pradėjau čiaudėti. Nuo saulės? Neee. Pavasaris. Taip jo nekenčiu.. Kai tik ateina Kovo mėnuo, prasideda ta sušikta alergija žydėjimui, vaikštau kaip lavonas ir kas 10min čiaudėju. Ahhh! Bet vėliau, kai, stovėdami lauke ir labai dažnai susimaudami, pradėjome juokauti, daug juokėmės, pasidarė labai smagu ir visiškai nebešalta. Grįžom į klasę ir pamokos slinko toliau.. Nors ir buvo sutrumpintos, kažkaip to nepajaučiau - per daug sunki diena, nes po pamokų ėjau atsiskaitinėti dar vieno kontrolinio... Štai ką reiškia nelankyti mokyklos, o paskui atsiskaitinėti viską per vieną dieną. Nemokėjau nieko. Turbūt pirmą kartą taip, todėl parašiau viską ilgai negalvodama ir, dar pabuvus šiek tiek repeticijoje, nutypenau link išėjimo. Atidarius duris į lauką, plūstelėjo šilto vėjo banga. Lauke - visiškas karštis. Užjaučiau savo drauges, kurios šiandien dar buvo su pūkinėm striukėm, bet džiaugiausi už save - taip gerai padariau, kad užsidėjau suknelę...
 Ir dar, man atrodo, kad aš esu šiek tiek nesveika... Nes, ta prasme, rytoj nereikia į mokyklą, galiu eiti šiandien kur nors patūsint ar dar ką, o aš kaip nevykėlė sėdžiu namie ir neturiu ką veikt..Nuostabu.

* Flashmob http://www.youtube.com/watch?v=Zxb69IX5Kyo&feature=youtu.be

Pyktis pro sukąstus dantis

 Pyktis - kiekvienam žmogui pažįstama emocija. Nors psichologai sako, kad jei nesugebame reikšti pykčio, tai ir stipriai mylėti gali būti sunkoka, kartais, pavyzdžiui kaip šiomis dienomis man, atrodo, kad jau geriau nemylėti, bet baigti pyktį. Hmm, gal ir keistai nuskambėjo, nes atsakymas elementarus: jei nenoriu pykti, tai kokio velnio taip pykstu? Ogi simple. Kai tam tikras žmogus padaro kažką, ko tu iš jo visiškai nesitikėjai, jausmas - lyg peiliu į širdį. Anksčiau niekada nepatyriau tokio jausmo, bet dabar žinau, kad tai be galo skaudu. Kai žmogus, kuris tau rūpi, kuriam, atrodo, ir tu buvai reikalingas, pasielgia taip, kaip.. net įsivaizduoti to neįmanoma!
 Apie tą dalyką (kurio neminėsiu, nes, haha, tas žmogus gali suprasti, kad tai apie jį) sužinojau ketvirtadienį, eidama namo. Buvo jau vakaras ir miestas tūnojo tamsoje. Ėjau namo, kalbėjau su drauge telefonu, buvau begalo laiminga, kol ji paprašė manęs trumpam užsičiaupti ir jos paklausyti. Kai išgirdau jos žodžius, pradėjau keiktis per visą gatvę. Nežinojau ką daryti, todėl padėjau ragelį ir paskambinau tam žmogui. Pyktis sruveno upeliais. Trumpai ir aiškiai pasakiau jam, kad jo nekenčiu ir tuo pokalbis baigėsi. Vėl paskambinau draugei. Pasakiau, kad esu visiškai rami ir man viskas gerai. Grįžau namo ir stengiausi apie tai pamiršti. Pavyko. Kol sekančią dieną tas žmogus neparašė man su ale atsiprašymais, kurie man visiškai nerūpėjo. Skaičiau žinutę ir galvojau 'jam gal nėra ką veikti?'. Nieko neatrašiau ir tiesiog mėgavausi savaitgaliu. Kol neatėjo šiandiena ir jo nepamačiau.. Jei ne draugė, tuo metu buvusi šalia manęs.. Net baisu pagalvot kas būtų buvę, nes tas pyktis, kurį jaučiau.. Niekada anksčiau to nebuvo.
 Gerai, aš tikrai kvaila. Gal kai kuriems ir pasirodys, kad esu per didelė dramų karalienė, bet tiesiog, kai tau brangus žmogus padaro tai, ko iš jo labiausiai nesitiki... Tai sori, manau viena mėlynė po akim per daug nesutrukdytų.