Move your body |

 Sveiki visi! Su jumis ir vėl aš, ta pati - grįžusi iš savaitės poilsio, beveik neįdegusi, bet puikiai pailsėjusi! Duuh, žinau, kad neįdomu, na, bet ką aš čia dabar..
 Grįžau todėl, kad labai susigadino orai ir ką labiausiai tokiu oru norisi veikti? Ogi nieko.. Todėl pamaniau, kad pasakysiu jums: netinginiaukite! Net per tokį blogą orą, jei nesinori lįsti į lauką, galima nuveikti daug įdomių dalykų!

• Paskaityti įdomią knygą.
• Pažiūrėti kokį nors filmą.
• Pasportuokite.
• Pagaminkite šeimai valgyt, manau būtų tikrai labai smagu.
• Pasikviesti į svečius draugą/draugę išgerti arbatos, arba tiesiog pasisėdėti.
• Merginos galite išmokti naujų šukuosenų, arba susitvarkyti nagučius.
• Susitvarkykite kambarį, turbūt spinta užlūžusi nuo nereikalingų daiktų.

 Juk galima prisigalvoti įvairių įvairiausių dalykėlių, nebūtina visą dieną voliotis lovoje arba miegoti. Tikrai neliūdėkite, saulutė po truputį nori išlįsti, po kelių dienų oras pasitaisys ir vėl galėsim išbėgti į kiemą, pasibastyti po centrą arba pasidaryti pikniką, susiorganizuoti fotosesijų ir etc.

Don't cry, just smile

 Kai išsiskyriau su žmogumi, kuris man buvo labai brangus ir labai jį mylėjau, iškart pagalvojau, kad dabar nebeturėsiu gyvenimo, kad viskas, ką aš turėjau - dingo. Bet smarkiai klydau. Tą patį vakarą susipažinau su dviem labai nerealiom merginom, kurios mane išklausė, patarė ir padėjo. Taipogi vėl susibendravau su savo senu geriausiu draugu. Pradėjau labiau kreipt dėmesį į savo draugus, į tuos žmones, kurie yra šalia manęs, kurie manęs nepalieka ir man padeda! Tada supratau, kad tai, jog kažkas išskiria su mylimu žmogumi, tai matyt būna ne šiaip sau, dabar aš turiu progą daugiau laiko leisti su savo nuostabiais draugais ir suprasti kurie iš jų tikri, o kurie ne. Taip, žinoma, TAS vaikinas vis dar man svarbus... Bet juk nelauksiu jo visą gyvenimą, kol galbūt jis atsiprašys, nesėdėsiu vietoj - reikia judėti į priekį. Visada! Išbandyt kažką naujo, parklupti, bet atsikelti ir eit tolyn. Įrodykit žmonėms, kurie galbūt kažkada jūs įskaudino, kad jums ir be jų gerai, kad pasaulis tapo dar geresnis, kad dabar jūs išmokot būti savimi ir džiaugtis gyvenimu.:))

Only teardrops

 Kiekvienas žmogus yra turėjęs sunkumų. Galbūt turi jų ir dabar. Kažkas palūžo ir nebe sugebėjo atsikelti, o kažkas atsikėlė ir ėjo tolyn. Tolyn, siekiant savo tikslų ir noras, būti laimingiems, juos palaikė. Ir staiga šviesa tunelio gale. Ir tu surandi žmogų, žmogų, kuris nori tau padėti siekti tų neįmanomų tikslų. Bet kaip viskas būna dažniausiai? Meilė... Iš karto viskas atrodo gražu. Begalinė meilė, taip. Bet kaip ir kiekviena draugystė, po kiek laiko jausmai blėsta. Darosi sunku. Norisi kažko naujo... Ir tada puff! Tu prarandi visą pasaulį. Keli žodžiai, ir tu nebeturi to žmogaus. Žmogaus, kuris tau padėjo judėti į priekį, kuris tau atvėrė daug gyvenimo tiesų, žmogaus, kuris mylėjo tave,o tu mylėjai jį. Tas žmogus... Jis buvo tau viskas. Ir atrodė ir tu jam buvai... BUVAI.... Ir staiga viskas dingsta. Atrodo... kad tu prieš minutė dar jį turėjai, o dabar jis nebe tavo. Ir tu nebe jo. Jūs nebe jūs, jūs tai tu ir jis. Du atskiri gyvenimai, du atskiri pasauliai.

I'm so jealous

 Kiekvienas žmogus žino kas yra pavydas ir kiekvienas žmogus yra jį jautęs (net jei to nepripažįsta). Pavydas yra įprastas dalykas mūsų gyvenime ir mes to nepakeisime. O pavydėti galima įvairių dalykų: draugų, vaikino/merginos, gerų pažymių, populiarumo ir etc. Išvengti to yra beveik neįmanoma, pripažinkite tai.
 Dauguma vaikinų mano klasėje gerai su manimi sutardavo, kartais net per daug gerai, o su kai kuriom panelėm ne. Jie dažnai jas pakalbindavo ir ant jų stumdavo. Ir aš žinau, kad tai tiesa - jos pradėjo man pavydėti, kad vaikinai nebendrauja taip gerai su jomis. Tai buvo akivaizdu. Jei tiesiog draugiškai apsikabindavau su kuriuo nors iš jų, iškart prasidėdavo: - Tu kekšė, su visais duodiesi. Iš pradžių labai jautriai tai priimdavau, kol vėliau supratau, tai baltas pavydas. Pradėjau nebekreipti į tai dėmesio ir gyvenimas tapo skaidresnis.
 Kiekvienas žmogus yra sulaukęs negražių žodžių į savo pusę vien dėl kitų žmonių pavydo. Tai nepakeičiama ir tai tiesiog yra. Svarbu, kad jūs žinote kaip viskas iš tiesų, nesvarbu kaip tai atrodo kitiems.

 Mažiau pavydėkite garsiai, o žiūrėkite savo gyvenimo - pasaulis taps gražesnis ir jums bus ramiau.

Reikia žmogaus, kuris suprastų

 Jausmai, jie kaip rakštis subinėj. Niekada negalime priversti kito žmogaus mus mylėti, jei patys jo trokštame. Jausmai yra labai sudėtingas dalykas ir ne visi juos supranta. O kai kurie visai ir nenori jų suprasti, tačiau kiekvienas nori būti reikalingas ir suprastas. Įsivaizduok, kad sėdi vienuj vienas parke ant suoliuko vidury rudens. Po truputį temsta, o aplink taip gražu... Krenta lapai, pradeda krapnoti... Tu išskleidi skėtį ir toliau sėdi. Kažkur tolumoj groja muzika, rami, graži daina... Mąstai apie gyvenimą, kas blogai, o kas galbūt išeina į gerą. Tau atrodo, kad malonu pasėdėti vienam, apmąstyti viską, bet kiekvienam būtų maloniau jei apie viską galėtum su kažkuo pasidalinti ir kažkam išsipasakoti. Ir staiga šalia tavęs atsisėda žmogus. Nesvarbu kokia lytis, bet tiesiog atsisėda žmogus. Galvą prisidengęs laikraščiu, kad per daug nesušlaptų ir staiga tave užkalbina. Neturiu omeny, kad pradeda klausinėt vardo, pavardės, telefono numerio ar adreso. Ne. Tiesiog pasako kažką panašaus į: - Na ir siaubingas šiandien oras, tačiau tinka pasivaikščiojimams. Tu nusišypsai, nes supranti, kad tas žmogus supranta tave. Ir jūs pradedate šnekėtis... Visiškai nesvarbu apie ką, galbūt tas žmogus pradeda tau pasakoti apie savo problemas, o galbūt pradedi pasakoti tu. Jūs žinote, kad greičiausiai vienas kito gyvenime daugiau nebe sutiksite, bet jausmas toks, kad pažįstami esate jau begalę metų. Kaip aš norėčiau kada nors sutikti tokį žmogų, su kuriuo susipažinčiau visai netyčia, bet galėčiau jam papasakoti visiškai viską... Tokį žmogų, kuris kažkada galbūt patyrė tą patį ir galės man padėti, galės suprasti kaip aš jaučiuosi ir ko man dabar labiausiai reikėtų.. Ech, kad daugiau tokių žmonių būtų, nes šiais laikais tokių atrasti yra beveik neįmanoma...

Sad nights

 Ar kada nors patyrėte tą jausmą, kai išsiskiri su mylimu, arba tiesiog tau brangiu žmogumi,o galbūt net su keliais iš karto, tau atrodo nesvarbu. Galbūt netgi atrodo, kad praeis kiek laiko ir jūs ir vėl susitiksite, kartu leisite laiką, kartu juokausite ir išdarinėsite nesąmones. Galbūt netgi tai bus ir žmogus, su kuriuo kažkada daug pykotės, turėjote daug nesutarimų, kažkas gyvenime nesusiklostė ir galbūt iš visos širdies jūs norėjote jo atsikratyti... Bet kai ateina laikas, laikas, kai reikia atsisveikinti - pasidaro sunku. Akyse, galbūt ne iš karto, bet kaupiasi ašaros. Darosi liūdna... Liūdna, kad net jei tai buvo tavo priešas, tu nebeturėsi su kuo taip pyktis. Žinoma susirasi naujų ir draugų, ir priešų, bet tai jau bus nebe tas pats...

 Šiandien eidama namo sutikau du man labai brangius žmones, buvusius klasiokus. Mūsų keliai dabar išsiskyrė ir aš net nežinau ar matysiu juos daugiau, nes visi eisim į skirtingas mokyklas. Ir jūs net neįsivaizduojate koks tai buvo geras jausmas išgirsti pažįstamus balsus, balsus, kurie pažįstami iki širdies gilumos, tie balsai, kurių be galo pasiilgsiu kitais metais. Kai su jais atsisveikinau ir pasukau toliau link namų, pajutau kaip akyse susikaupė ašaros. Dar girdėjau kaip jie šnekėjosi ir man pasidarė tikrai labai liūdna, kad viskas, kas mums brangu - anksčiau ar vėliau pasibaigia.

Just a little thing about friendship....

 Do you have that feeling when you see some of your old friends and you just get that happy smile? And then you almost send him message and you realize you are not friend with him anymore. You don't know why. It just happened. And you can't ask why. You can't look back. You get that feeling in your stomach. You realize who you lost. And you start asking yourself why. You maybe think it's problem with you but when you realize, he changed. He is not the same person. He is like other ghost in your friend's body. What happened? You keep asking yourself that. Why it happened? You will never found out. You can just stay back, watching him go pass you. He didn't even say "Hello" or at least looked at you. You are like a ghost to him.
  
 It hurts, doesn't it?

Šiek tiek romantikos

 Maždaug dešimt minučių galvojau kaip pradėt rašyt, net eiles kurt pradėjau, bet neesmė, apie ką aš čia.. Ai tiesa, taigi šiandien visą dieną, eilinė diena, eilinė veikla, gulėjau lovoj ir žiūrėjau serialą - Beauty and The Beast. Kol į vakarą man neparašė draugė ir nepasakė greit varyk pas mane, reik pakalbėt. O ką aš, aš greit susiruošiau ir jau sėdžiu autobuse. Dar prasivariau nagu koją... Bet tiek to. Kai susitikau su drauge, ji man papasakojo savo meilės istorija, norėčiau pasidalint ir su jumis. (Vardai pakeisti)

 Emilija su Tomu buvo klasiokais ir kažkada prasidėjo pas juos fiti miti. Kiek laiko pabendravę, jis jai pasiūlė draugauti. Jie prabuvo kartu maždaug mėnesį ir niekas atskirai jų jau nebe įsivaizdavo. Mes dažnai leisdavome laiką kartu - jie du, aš su savo vaikinu ir dar keli draugai. Jie dažnai išsidirbinėdavo, kol vieną dieną, padraugavę vos pora mėnesių, jie išsiskyrė. Bet tai buvo net ne dėl jų pykčių,o atsirado Agnė. Agnė dviem metais vyresnė už Tomą, tačiau jie vistiek sugebėjo rasti bendrą kalbą. Jie kartu jau pakankamai ilgai, tačiau jau net aš pastebėjau, kad ta jų vadinama meilė blėsta. Anksčiau jie leisdavo kartu kiekvieną dieną, kaskart keldavo vis naujas nuotraukas, ji korėsi jam ant kaklo, jis bučiavo tik ją. Emilija visa širdimi nekentė Agnės ir pasakodavo man kaip nori susigrąžinti Tomą. Kadangi Emilija su Tomu buvo klasiokais, jie matėsi mokykloj, pradėjo vėl gerai bendraut, kiekvieną vakarą susirašinėdavo, kartą ji netyčia pas jį užsibuvo ir jis pasiūlė jai likt nakvot. Tą vakarą ji suprato, kad tarp jų dar liko ta ugnelė ir ji neišblėso. Po savaitės vyko klasės išvyka į Palangą, kurioje Tomas pamiršo apie Agnę ir turėjo tik Emiliją. Tik ji buvo jam brangiausia ir jis jai tai prisipažino. Tačiau yra vienas BET - Agnė. Grįžę iš kelionės, Tomas su Emilija nenustoja bendrauti, jie ir toliau vakarais susitinka, jis ją apkabina, šildo... Ji svajoja apie jo meilę ir jie kartu sėdi iki sutemų, kol gilioj nakty jis jos nepalydi namo. Awww.. Nežinau kodėl , bet manau, kad Tomas tiesiog bijo palikti Agnę dėl Emilijos, tačiau vistiek iš visos širdies tikiuosi, kad Emilija su Tomu dar susitaikys..