Nežinau kas tai ir kodėl tai, bet
vos mums išsiskyrus, kai, atsigręžiant Jo nebematau, jau pradedu ilgėtis.
Tipenu namo kuo lėtesniu žingsniu ir mėginu atgaminti paskutinius Jo žodžius.
Veido išraišką. Tą šypseną, kuri atstoja saulę pačią niūriausią dieną. Juoką,
kuris akimirksniu primena, kad gyvenimas per trumpas liūdesiui. Švelnų Jo lūpų
prisilietimą prie mano rankos, kaklo, veido, prie lūpų. Ir tada tą malonų
žvilgsnį, nukreiptą tiesiai į manosios sielos gelmes. Užsimerkiu. Ir pradedu
jausti Jo kvepalų aromatą, užsilikusį ant mano rūbų. Jaučiuosi taip, lyg Jis
čia pat, šalia manęs. Galėčiau kristi tiesiai į Jo glėbį ir tikiu, kad Jo
stiprios rankos mane sugautų. Tada stipriai apsivytų, o lūpos tyliai tyliai į
ausį pradėtų šnibždėti tik man suprantamus iki pirštų galų šiurpuliukus
keliančius meilius žodžius. Ir aš be perstojo šypsočiausi. Ir dabar šypsausi.
Apskritai visada, kai tik mano mintyse iškyla Jis, aš negaliu nulaikyti
šypsenos. Ta eisena, kurią atpažįsti jau už keliolikos metrų tarp begalės kitų žmonių.
Net iš žingsnių jau gali atskirti, kad ateina Jis. O kai neateina, kas kelias
sekundes tikrini telefoną, ar tik nepraleidai kokios nors žinios. Vakarais
skubi greičiau užmigti, kad tik ateitų nauja diena ir vėl Jį pamatytum; o
rytais vos prasimerkus į rankas imi telefoną su viltimi, kad jau švytės Jo
vardas ekrane. Ir kai tai nutinka, krenti atgal į lovą ir
supranti, kad viskas yra gerai. Kad gyvenimas vis dėlto gali būti gražus. Toks
gražus, kaip ir Jis, ir tu prie Jo.
