Juk su Ta šypsena viskas paprasčiau

 Pavasaris buvo gan ankstyvas, tačiau orai buvo panašesni į rudens. Ėjimas namo visada prailgdavo, nors ausinėse ir grodavo mėgstamiausios dainos. Dėl šių priežasčių kartais Ji rinkdavosi važiuoti autobusu, kad ir koks trumpas būdavo kelias. Kaskart tas pats autobusas ir kelionė vienodu maršrutu. Atsisėsdavo prie to pačio lango ir matydavo pro šoną pralekiantį tą patį vaizdą. Pastatai, automobiliai, vos degančios žibintų šviesos. Ji atremdavo galvą į langą ir įsižiūrėdavo į dangų. Į tas beprotiškas ir neapsakomas dangaus platybes, kuriose sukasi milijonai paslapčių. Ir tos paslaptys kiekvieną kartą pažadindavo Jos sąžinę, primindamos apie trapų gyvenimą ir dalykus, kuriuos Ji galėjo tądien padaryti, bet neišdrįso. Neišdrįso pasakyti. Paprieštarauti. Pakritikuoti. Apginti savo pozicijos ir savęs pačios. Bet giliai viduje Ji buvo tokia pavargusi nuo visko, kad pasirinko paprastą tylėjimą. Nes tylą žmonės renkasi tada, kai nebeturi arba nebežino ką sakyti. Ir bijo. Užvertusi akis į viršų, kad eilinė ašara neiškristų iš jos krištolinių akių, ji giliai įkvepia ir lūpos kampučiu šypteli. Ir su ta šypsena Ji tikisi kada nors atrasti save. Iš naujo.