Jei atvirai, labai keista Tave matyti kiekvieną mielą dieną, bet negalėti prisiliest. Aš netgi negaliu pasakyti Tau 'labas'. Ar bijau? Ne, nemanau. Greičiau tai dėl Tavęs pačio. Aš net nesu tikra, ar bent kartą Tu mane pastebėjai. Ten, kai susidūrėme siaurame koridoriuje, arba tądien, kai tris sekundės žvelgei man tiesiai į akis. Ar prisimeni? Nes aš nepamiršau. Ir kasnakt sapnuose mane kankina tos žibančios akys, į kurias tik retsykiais gaunu progą pasižiūrėti. Ir svajoju...
Beprotiškai daug svajoju apie pievą, nuklotą milijonu spalvingų ir kvapnių gėlių, o jos vidury mes... Tokie laimingi ir artimi. Ir dar svajoju apie jūrą, kai naktį tyliai ošia po langais, o mes kaip visiški bepročiai, vienmarškiniai brendame gilyn. Taip pat ir apie aukštą namo stogą, kur užsilipę stebime žvaigždes, o šaltam vėjui papūtus netikėtai, tvirtai suspaudi mane savam glėby. Ir nors visa tai, ką pasakiau, tėra iliuzija, dėkoju Tau, kad apskritai turiu ją susikūrusi. Nes Tu - kaip mano mūza šiam niūriam pasauly, kurią pamačius prasisklaido visi debesys pilki. Ir net nereikia man kalbėti su Tavimi kasdien, kad ir kaip slapta aš to norėčiau, užtenka vos pažvelgti į Tave - ir štai ir vėl kažkas suspurdo galvoje, pilve ar širdyje. Džiaugiuosi, kad esi, nors ir toli.
Ir net jei perskaitysi tai, Tu nesuprasi, apie ką čia, bet ir nereikia, juk Tu matai, kaip visa tai apnuoginta ir tyra. Palikim viską kaip yra. Nes taip saugiau. Nes dėl to aš gyva.
