Taip keista, kai per neįtikėtinai trumpą laiką netyčia sutikti ir beveik nepažįstami žmonės pradeda užimti svarbią poziciją mūsų gyvenime. Bet dar keisčiau, kai, taip pat greitai ir netikėtai atėję, jie pasilieka tik prisiminimuose. Ir tu eini tuo pačiu, jau kelis kartus pramintu taku, tačiau dabar viena, bet vis pajausdama tą kvepalų aromatą ir paslapčia pati sau nusišypsodama. Stengiesi galvoje atkurti kiekvieną išsakytą žodį ir nutylėtą mintį, kiekvieną judesį, žvilgsnį, prisilietimą. Viskas atrodo taip arti, kad ranka galėtum prisiliesti, bet atsimerkus supranti, kad viskas liko daug toliau, nei norėtųsi. Suspausta krūtine ir surauktu veidu pakeli akis į viršų, kad tik nereikalinga ašara nenukristų ten, kur prieš kelias dienas viskas švytėjo nuo jūsų šypsenų. Suspaudi rankas į kumščius ir pasižadi neliūdėti, o svajonę, pažvelgti vienas kitam į akis dar kartą, palieki saugoti tyliam jūros ošimui, apgaubtam švelnių saulės bučinių.
viskas taip artima...
AtsakytiPanaikinti