Savižudybės

 Ilgą laiką nerašiau, nes neturiu laiko - puse dienos mokykloje, būreliai, namų darbai ir jau miegot tenka eit. O dabar sugrįžusi pagaliau apsisprendžiau aprašyti vieną rimtą temą, kurios anksčiau nesugalvojau kaip pateikti.

 Savižudybė - sąmoningas savo gyvenimo nutraukimas. Dažniausiai su savižudybe susiduria žmonės, sergantys gilia depresija, paskendę neviltyje, nebe atrandantys jokios prasmės gyventi. Pasišalinti iš gyvenimo dažniausiai nusprendžia žmonės, kurie ilgą laiką pergyvena depresiją ir galiausiai nebe atranda kitos išeities. Na, tiksliai niekas nežino kodėl savižudybė apima tokį didelį skaičių mirties priežasčių sąraše, bet stengiamasi jį sumažinti. Dėl patyčių savižudybių išaugo per dešimtmetį ir Lietuva jau kelis metus išlaikė poziciją kaip antra pagal savižudžių skaičių visame pasaulyje!
 Manau, kad kiekvienas paauglys yra bent kartą pagalvojęs apie savižudybę. Kodėl kyla tokios mintys? Vienos iš priežasčių yra: namie problemos, sunkumai mokykloje, jų pakeitimai, patyčios, santykių praradimas, balansavimo sunkumas tarp pareigų, šeimos, draugų ir pan., tėvų skyrybos, nepripažinimas savęs, savęs neatradimas, noras pritapti, galvoji, kad esi nevykėlis, nematomas...
 Taip, manau kiekvienas yra jautęs bent vieną iš šių priežasčių, bet juk tai ne priežastis palikti gyvenimą! Juk po pasišalinimo iš gyvenimo labiausiai kenčia ne auka, o artimieji ir aplinkiniai žmonės, jiems gi reikės ilgus metus atsistatyti, kol paskandins sielvartą, bet tai liks su žmogumi visą jo likusį gyvenimą...
 Šiuo metu imta daug priemonių prieš savižudybę, ant tiltų ženklai, specialios linijos, veikiančios visą parą ir pasiruošus padėti bet kuriam, daug organizacijų ir etc.

Keli FAKTAI:

• Keturi iš penkių žmonių, norinčių nusižudyti, aiškiai pasako apie savo ketinimus aplinkiniams.
• Dauguma nusižudyti ketinančių žmonių iš tiesų to nenori, bet tiesiog nemato kitos išeities.
• Žmonės, kurie norėjo nusižudyti, po išgyventos krizės dažniausiai sugeba tęsti normalų gyvenimą toliau.
• Noras nusižudyti - tai laikinas reiškinys, kylantis itin didelių sunkumų metu.

  Ir pabaigai: Žmogus, apimtas beviltiškumo būsenos, staiga keičia elgesį - pradeda imtis avantiūrų (nepaiso pavojų gyvybei), keičiasi žmogaus interesai: piešia, kalba, daug rašo mirties tema, kalba apie savižudybę, jau yra bandęs nusižudyti, dažnai mini konkrečią vietą ir laiką.

Taigi people, štai parašiau čia tokią rimtą temą ir išvadoje norėčiau pasakyti, kad niekada nepalūžkite, o jei parkritote - kelkitės ir ženkite tolyn. Savižudybė - tai ne išeitis. :)

Sostinės dienos

 Labas rytas! Nors... Koks čia rytas, jau įpusėjo diena, o kadangi aš tik neseniai išsikrapščiau iš lovos, tai man dar rytas.. Ilgai miegojau todėl, kad tai pirmasis šių mokslo metų savaitgalis ir tuo labiau vakar vėlai parsiradau namo todėl, kad dabar mieste vyksta Sostinės dienos! Atidaryme, penktadienį, aš nebuvau, bet užtat man užteko vakar dienos. Buvo nuostabus šeštadienis! Sėdėjau Vilniaus Coffee Inn`e, o Kudirkos aikštėj vyksta koncertai, groja muzika... Taip ir neištvėriau neišsitempusi savo geriausios draugės iki scenos, ir nepasidavusi muzikos garsams... Grupė, kuri tuo metu grojo, buvo man nežinoma, bet jos dainos man patiko iš karto. Tai taip užbūrė ir aplankė toks nepaaiškinamas jausmas... Širdis daužosi kaip pašėlusi, krūtinėje skamba muzika, o tu iškeli aukštyn rankas ir pradedi šokti.. Laisvai judi, nesvarbu ką mano kiti, svarbu tau tai patinka, tu tai gali, tu to nori ir nusispjaut ant kitų nuomonių ir apkalbų. Kelioms minutėm pamiršti, kad mokslo metai jau prasidėjo, kad namie laukia krūva namų darbų, kad turi problemų ir, kad nuo jų nepabėgti. Tu tiesiog leidi sau atsilaisvinti nuo viso to ir bent sekundei pasijusti niekam nepriklausomam ir savimi. Tas jausmas yra nuostabus...

Aš noriu vėl vasaros

 Keista, taip, bet man pirmos pamokos buvo tik šiandien ir kokią išvada galiu padaryt iš šiandienos.... Nebenoriu ten grįžt never and ever. Ta prasme taip, su klase jau maždaug susipažinom, turiu su kuo leist laiką ir šiaip iš pačios mokyklos nemažai ką pažįstu, bet viskas vistiek taip ne sava.... Buvo tik pirma pamoka, o jau jaučiau tą jausmą, kurio nejaučiau senoje mokykloje... Jausmą, kad tai jau nebe pagrindinė, o čia jau gimnazija ir būtent čia reikės labai stipriai susiimti ir MOKYTIS. Taigi, kai pirma pamoka baigėsi... Su klasioku verkėm, kad norim namo. Bet tai nebuvo blogiausia. Blogiausia turbūt buvo tai, kad man greičiausiai kai kurios pertraukos slinko lėčiau, nei kai kurios pamokos! Vaikštom su drauge kaip nevykėlės, ieškom savo kabinetų, o aplink daug nepažįstamų veidų, visi tokie aukšti, atrodo nedraugiški ir žiauriausias jausmas, kai girdi kai jie apie tave šnekučiuojasi. Ta prasme norisi prasmegt kiaurai žeme. Siaubingai skaudą galvą, nebenoriu ten sugrįžti... Na, bet tikiuosi bent rytoj viskas bus ne taip blogai..

First day at school

 Man šalta. Žiauriai šalta. Sėdžiu įsivyniojusi į pledą su karštu, jau trečiu iš eilės, puodeliu arbatos. Visą dieną smarkiai lijo, o aš buvau su vasarinė suknele. Visai protą per vasarą pamečiau. Na, bet neesmė. Svarbiausia tai, kad ši diena pagaliau atėjo! Ir štai aš visu juos pamačiau, stovinčius su gėlėm prie mano klasės užrašo. Kaip buvo nuostabu tarp visų tų nepažįstamų, nesmagiai besijaučiančių veidų pamatyt pirmą, besišypsantį ir pažįstamą veidą. Viskas vyko tikrai labai greitai ir aš net nespėjau susigaudyt kas aplink. Bendravau toli gražu ne su visais ir tikrai pusės klasiokų vardų niekaip negaliu prisimint... Na, bet tikėjausi tikrai žymiai blogesnio. Labai fainas auklėtojas pasirodė. Taip, jei neminėjau tai pirmą kart gyvenime gavau auklėtoją vyrą. Bus smagu... O visą kitą dienos dalį praleidau centre kur buvo begalės pažįstamų ir matėsi, kad visi pareina iš mokyklų, aplink tik ir kalba apie pamokas, apkalbinėja klasiokus, diskutuoja kitom temom... Ta prasme Coffee Inn`as, kuriame sėdėjau, buvo kimšte prikimštas žmonių, ten buvo taip karšta, kad net man su vasarine suknele ten buvo per karšta. Bet... užtat išėjus į lauką be galo sušalau, likau šlapia, nors ir turėjau skėtį ir galiausiai grįžusi namo buvau suledėjus kaip.... ledinukas? Neradau tinkamo žodžio. Ir mane atšaldė tik šiltas draugo megztinis ir karštas puodelis mėtinės arbatos.... Ech, tikiuosi aš nesusirgsiu.