Nuoširdžiai gyventi

 Būna dienų, kai iš aplinkos jaučiamas spaudimas bando tave sutraiškyti, o tu, bandydama apsiginti, traiškai visiškai nekaltą sau brangų žmogų. Galutiniame rezultate žemė slysta iš po kojų ir nieko nebe nulaikai rankose. Negatyvios emocijos plūsta vidun ir net nesustoji akimirkai pamąstyti, kad tas žmogus iš tiesų juk nieko blogo nepadarė. Tačiau būna per vėlu. Tą sekundę, valandą ar dieną.
 Būna ir tokių dienų, kai su tuo pačiu žmogumi juokiesi, kvailioji ir supranti - gyventi gera.

Praėjus mėnesiui, šešiems, metams ar daugiau, nieko nesikeičia. Nieko nepaisydama iškrauni blogas emocijas jam, tačiau į nieką neiškeistum tos akimirkos, kai, pradėjus kristi pirmam sniegui, jis susistabdė tave, perbraukė ranka per veidą, šyptelėjo ir pasakė, kokia nuostabi esi. Arba tos, kai vakare važiuojant namo automobilyje grojo jūsų mėgstamiausios bendros dainos, o jūs visa gerkle plėšėt kiekvieną eilutę. Neiškeistum net kasdienio istorijų, kurių jis greičiausiai net ir nesupranta, tačiau vis tiek įdėmiai klauso, pasakojimų. Ir tu isterikuoji kaskart jam išeinant, bet tik todėl, kad nėra nustatyto laiko limito, kiek yra užtektina pabūti kartu. Aplinkiniai nesupranta, tačiau tau ta papildoma minutė reiškia viską. Atsisveikinant būtinai atsiranda nauja tema pokalbiui arba noras apsikabinti ir nepaleisti, o vakare gulėdama lovoje viena bandai savo galvoje atkartoti kiekvieną veiksmą, žodį ar emociją, nes norisi, kad tai truktų amžinai.

Beprotystė?

Veikiau.... Mylėti reiškia gyventi.

Ar tik ne išprotėjau?

Nesu tikra, ar kokiomis kitomis gyvenimo aplinkybėmis būna taip... lengva? ir paprasta? Kokiomis kitomis, nei būnant su Juo.

 Jis nėra tikrinis daiktavardis. Jis kiekvienam bus kitoks ir ypatingas. Bet visi Jo beprotiškai laukiame, o sulaukę stebimės - ar tai iš tikrųjų vyksta? Čia ir dabar? Su MANIMI? Jis netgi nebūtinai turi būti vyriškos giminės. Jis - tiesiog paprastas praeivis, kuris, mūsų pačių nuostabai, gali sujaukti mūsų gyvenimus iš didelės netvarkos į dar didesnę.

 Ir kai tai atsitiks, kelio atgal nebebus. To neįmanoma bus pamatyti, suvokti ar pajausti, tai tiesiog vyks ir nesustos.

 Rytais prabudus tikrinsi telefoną, ar Jis tau neparašė: jei ne - skubiai rašysi tu, kad tik sukeltum šypseną Jo veide, kai prabus, o jei jau gavai žinutę, kad ir pačią banaliausią labas rytas (kuris niekada neatsibosta!!), pats - gulėsi ir spoksosi į ekraną su šypsena veide. Kiekvieną dieną skęsi savo rutinoje, pilnoje problemų. Nes, mažesnių ar didesnių, visi mes jų turime, o jei ne - prisigalvojame. Jos spaus tave iš visų pusių ir kiš koją, kad tik parkluptum ir tu beveik pasiduosi. Jei ne Jis. Tas žmogus, kurį apsikabinus viskas aplink dingsta. Net žemė po kojomis. Pasidaro svarbi tik Ta akimirka. Žmogus, su kuriuo galėtum būti dvidešimt keturias valandas per parą ir Jis nė akimirkai nenusibostų. Nes svarbu būtų ne veikti ką nors kartu, o tiesiog Būti. Gulėti šalia ir klausytis Jo kvėpavimo. Stebėti, kaip kyla ir leidžiasi Jo krūtinė. Šypsotis be priežasties, nes jos ir nereikia - tai tiesiog Jis. Gyvenimas niekada nebūna toks gražus, kaip būnant su Juo. Ir netgi pykčiai visi dažniausiai baigiasi šypsena, kuri virsta juoku, nes kaip galima eikvoti laiką su Juo negatyviems dalykams?

 Ir apie Jį net kalbėtis būtų sunku. Nes toms akimirkoms, praleistoms kartu, nebūtų paaiškinamų žodžių. Tu tiesiog šypsosiesi ir sakysi, kad tuo metu gyvenimas yra nuostabus. O Jam išeinant... kad ir trumpam... atrodo, kad pameti save ir viskas pasidaro taip nebe saldu ir beprasmiška, kad klausi savęs,

 ar tik ne išprotėjau? 

Jei.... tai Tave.

Jei ankstų rytą saulės spinduliai apšviestų man kelią, aš paprašyčiau, kad jie apšviestų ir tą, kuriuo einantį pamatyčiau Tave.

Jei pirmajam dienoj kavos puodeliui neliktų cukraus, saldžiam lūpų prisilietimui pabučiuočiau Tave.

Jei šaltą žiemos vakarą snaigės palengva glamonėtų man plaukus ir veidą, aš liepčiau šitaip pamalonint ir Tave.

Jei visos dainos skambėtų kaip viena, pažadu, jos kalbėtų apie Tave.

Jei pasitaikytų galimybė atsiduoti šokiui, vieninteliu partneriu rinkčiausi Tave.

Jei iš dangaus man į delną nukristų žvaigždė, pažvelgčiau viršun su viltim, kad tokia apdovanos ir Tave.

Jei laimė būtų matuojama greičiais, aš rinkčiausi tą, kuriuo greičiau pasiekčiau Tave.

Jei skrydis atrodytų per daug bauginantis, prašyčiau mane priglausti Tave.

Jei nuo visko pavargsiu, vienintele atrama įsivaizduoju Tave.

Jei ašaros aptemdytų visa, kas gero, mano šviesa prašyčiau pabūti Tave.

Jei tamsią naktį mėnulis parodys man mano namus, aš maldaučiau, kad jis palydėtų namo ir Tave.

Jei viskas pasaulyje būtų apie kažką, aš pasirinkčiau tik apie Tave.

...jeigu kažką myli, tai tas kažkas niekur nedingsta, tiktai kažkur sėdi ir tavęs laukia...

 Nežinau kas tai ir kodėl tai, bet vos mums išsiskyrus, kai, atsigręžiant Jo nebematau, jau pradedu ilgėtis. Tipenu namo kuo lėtesniu žingsniu ir mėginu atgaminti paskutinius Jo žodžius. Veido išraišką. Tą šypseną, kuri atstoja saulę pačią niūriausią dieną. Juoką, kuris akimirksniu primena, kad gyvenimas per trumpas liūdesiui. Švelnų Jo lūpų prisilietimą prie mano rankos, kaklo, veido, prie lūpų. Ir tada tą malonų žvilgsnį, nukreiptą tiesiai į manosios sielos gelmes. Užsimerkiu. Ir pradedu jausti Jo kvepalų aromatą, užsilikusį ant mano rūbų. Jaučiuosi taip, lyg Jis čia pat, šalia manęs. Galėčiau kristi tiesiai į Jo glėbį ir tikiu, kad Jo stiprios rankos mane sugautų. Tada stipriai apsivytų, o lūpos tyliai tyliai į ausį pradėtų šnibždėti tik man suprantamus iki pirštų galų šiurpuliukus keliančius meilius žodžius. Ir aš be perstojo šypsočiausi. Ir dabar šypsausi. Apskritai visada, kai tik mano mintyse iškyla Jis, aš negaliu nulaikyti šypsenos. Ta eisena, kurią atpažįsti jau už keliolikos metrų tarp begalės kitų žmonių. Net iš žingsnių jau gali atskirti, kad ateina Jis. O kai neateina, kas kelias sekundes tikrini telefoną, ar tik nepraleidai kokios nors žinios. Vakarais skubi greičiau užmigti, kad tik ateitų nauja diena ir vėl Jį pamatytum; o rytais vos prasimerkus į rankas imi telefoną su viltimi, kad jau švytės Jo vardas ekrane. Ir kai tai nutinka, krenti atgal į lovą ir supranti, kad viskas yra gerai. Kad gyvenimas vis dėlto gali būti gražus. Toks gražus, kaip ir Jis, ir tu prie Jo.

  

Baimės sukausytas noras eiti.

 Kiekviena nauja diena reiškia tam tikrą naują pradžią. Pradžią, kai turi dar vieną progą ištaisyti savo klaidas. Pasakyti neištartus žodžius. Atsiprašyti. Atsisveikinti. Arba iš naujo pamilti.
 Tą rytą atsimerkusi ir pamačiusi Jį šalia šiek tiek sutrikau. Jis buvo gražus kaip niekada. Gražesnis nei visas tas dienas prieš tai. Dar mieguistas, bet bandantis man šypsotis. Ir tai man sukėlė nežmogiškai malonų jausmą, kuriam negalėjau atsispirti. Pajaučiau, kaip nežemiška trauka bando mane prie Jo pririšti. Buvo labai keista, nes maniau, kad tas jausmas nebegrįš. Po visų išlietų ašarų, pykčių ir skausmo... Maniau, kad niekada nieko neįsižiūrėsiu. Bet tą rytą kažkas pasikeitė. Lyg atėjęs supratimas, kad reikia priimti gyvenimo iššūkius ir naudotis progomis, mane pažadino. Ir, stipriai Jį pabučiavus, aš negalėjau nustoti svajojus. Apie tai, koks iš tiesų gražus yra pasaulis, bet žmonės bijo atsimerkti. Ir naudotis progomis. Jie bijo bandyti ir ieškoti to, kas iš tiesų yra jų. Banalu, bet nepabandęs tu niekada nesužinosi. Ir grauši save kiekvieną vakarą mintimis "O kas, jeigu...?". Apsispręsti reikia čia ir dabar. Suteikti progą ir pabandyti. Nes nepabandžius nepamatysi, koks nuostabus yra kitas žmogus. Nepamatysi jo pastangų. Rūpesčio. Užuojautos. Šypsenos, skirtos tik Tau. Ir neišgirsi to nepriekaištingo juoko, kuriuo jis juokiasi tik tau prajuokinus. Ir pats neturėsi progos įdėti savo pastangų į kitą asmenybę, taip ją praturtinant.
 Žmonės yra gražūs, bet jie beprotiškai bijo. Bijo bandyti. Nudegti. Suteikti progą. Pažinti. O juk taip netyčia galima praleisti savo gyvenimo mūzą, praeinančią pro šalį.

Ne mano. Netikra. Netyčia.

 Labai keista kaip per ypatingai trumpą laiką Tu sugebėjai mane sužavėti. Tau nereikėjo nė mėnesio. Net savaitės. Užteko valandos. Valandos kelio namo, pripildytos daug šilumos, pokalbių ir juoko. Bandymas pažinti, suprasti ir atrasti. Sužavėti ir parodyti save, koks esi viduje. Užteko tik paimti už rankos ir stipriai suspaudus priglausti prie savęs. Nusišypsoti. Ir laukti šypsenos atgal. Ir aš negalėjau jos neparodyti. Buvo per daug gera. Taip gera, kad atrodė lyg sapnas. Iš kurio pabudau visai netrukus. Tiksliau, Tu mane pažadinai. Nesureikšminau to, juk mūsų keliai persikirto vos kelis kartus ir visa tai buvo tik fantazija. Pabėgimas nuo kitų problemų ir bandymas surasti saugų prieglobstį Tavyje. Ir, kai atrodė, kad Tu irgi to nori... nusisukai. Neskaudėjo. Labiau net juokinga buvo. Ne iš Tavęs, jokiu būdu ne! Iš savęs. Kokia silpna ir trapi esu, kad net nesugebu apsisaugoti pati, o vis naiviai tikiuosi, kad kas nors bus tuo ramsčiu. Bet kai kitą dieną aš vėl Tave pamačiau, kažkoks keistas jausmas persmelkė mane. Lyg kažkas paėmęs ploniausią adatėlę braižo man per širdį. Iš lėto. Atsargiai. Gal net nenorėdamas. Ir tada supratau, kiek daug dar apie Tave nežinau ir kaip stipriai noriu sužinoti. Tu - kaip uždraustas vaisius, kurio atsikandus norisi dar ir dar. Ir niekada neprisisotini. Bet viskas kitaip. Tu ne tik uždarei man duris, bet ir užrakinai spyna. Ir prie Tavęs aš tik kaip mažytis katinėlis, permirkęs nuo lietaus prie namo slenksčio ir vis dar slapčia tikintis, kad durys atsivers ir kas nors įsileis vidun.

Gyventi ir Mėgautis.

Vakar aš pabuvojau danguje. Tikrai, nemeluoju. Bet ne, ne tame Danguje, į kurį patenkame (arba ne) po mirties, bet tame, kurį matome pakėlę aukštai galvas. Ar kada nors svajojote ir jūs ten atsidurti? Bent minutei. Tuomet kodėl neieškojote būdų ten patekti? Vakar antrą valandą nakties vien su apatiniais nutypenau prie lieptelio krašto ir pakėliau aukštyn savo galvą. Beprotiškai daug žvaigždžių kybojo virš mano galvos ir tada aš pamačiau tą patį vaizdą atsispindintį vandenyje. Tai buvo taip nuostabu, kad sekundei palikau viską šioje planetoje ir mintimis iškeliavau į nenupasakojamas galaktikos platybes. Taip stipriai užsimaniau ten atsirasti fiziškai, kad, net nesusimąstydama apie tai, koks ežero gylis, ar kas gali mane ten sutikti, aš tiesiog šokau. Šokau tiesiai į žvaigždėtą dangų, kuris sutiko mane taip svetingai, kad norėjosi dar ir dar. Bet jausmas jau buvo nebe tas. Ta pirmoji akimirka yra pati pačiausia. Daugiau tokių nebebus. Ji ypatinga. Ir tokias reikia branginti ir saugoti. Ir tokius momentus reikia išnaudoti. Šiandien eidama gatve pajutau šviežių bandelių kvapą. Tos kepyklėlės anksčiau nebuvau mačiusi, tačiau ausinėse grojusi melodija iš filmo Amelie mane tiesiog nutempė tiesiai link jos. Nusipirkau dvi bandeles, o popierinį maišelį, į kurį man jas supakavo, įsimečiau į tašę. Pakeliui dar nusipirkau pieno. Beprotiškai seniai gėriau pieną, todėl šį kartą negalėjau praleisti progos. Ir tada užlipau ant namo stogo, esančio miesto centre. Nusimečiau tašę ir atsigulus pradėjau stebėti debesis. Vis gi koks neįtikėtinas kontrastas tarp dienos ir nakties. Aš gulėjau ir valgiau, ir gėriau tą pieną. Užsimerkiau ir plačiai nusišypsojau gyvenimui. Galbūt daugiau nebeturėsiu tokios progos, todėl turiu būtinai ją išnaudoti. Ir daryti tai, kas tik šauna į galvą. Ne svarstyti, bet daryti. Prasibėgti pusnuogei vidury nakties mokyklos stadione, apsikabinti nepažįstamą žmogų gatvėje ir stebėti jo reakciją, taškytis basomis miesto gatvių balose, nebijoti šokti pagal muziką, kurią girdi tik tu vienas ir tuo užkrėsti visus kitus, daug šypsotis ir gyventi, nes juk tai nieko nekainuoja. Mėgautis.