Būna dienų, kai iš aplinkos jaučiamas spaudimas bando tave sutraiškyti, o tu, bandydama apsiginti, traiškai visiškai nekaltą sau brangų žmogų. Galutiniame rezultate žemė slysta iš po kojų ir nieko nebe nulaikai rankose. Negatyvios emocijos plūsta vidun ir net nesustoji akimirkai pamąstyti, kad tas žmogus iš tiesų juk nieko blogo nepadarė. Tačiau būna per vėlu. Tą sekundę, valandą ar dieną.
Būna ir tokių dienų, kai su tuo pačiu žmogumi juokiesi, kvailioji ir supranti - gyventi gera.
Praėjus mėnesiui, šešiems, metams ar daugiau, nieko nesikeičia. Nieko nepaisydama iškrauni blogas emocijas jam, tačiau į nieką neiškeistum tos akimirkos, kai, pradėjus kristi pirmam sniegui, jis susistabdė tave, perbraukė ranka per veidą, šyptelėjo ir pasakė, kokia nuostabi esi. Arba tos, kai vakare važiuojant namo automobilyje grojo jūsų mėgstamiausios bendros dainos, o jūs visa gerkle plėšėt kiekvieną eilutę. Neiškeistum net kasdienio istorijų, kurių jis greičiausiai net ir nesupranta, tačiau vis tiek įdėmiai klauso, pasakojimų. Ir tu isterikuoji kaskart jam išeinant, bet tik todėl, kad nėra nustatyto laiko limito, kiek yra užtektina pabūti kartu. Aplinkiniai nesupranta, tačiau tau ta papildoma minutė reiškia viską. Atsisveikinant būtinai atsiranda nauja tema pokalbiui arba noras apsikabinti ir nepaleisti, o vakare gulėdama lovoje viena bandai savo galvoje atkartoti kiekvieną veiksmą, žodį ar emociją, nes norisi, kad tai truktų amžinai.
Beprotystė?
Veikiau.... Mylėti reiškia gyventi.
