Nesu tikra, ar kokiomis kitomis gyvenimo aplinkybėmis būna taip... lengva? ir paprasta? Kokiomis kitomis, nei būnant su Juo.
Jis nėra tikrinis daiktavardis. Jis kiekvienam bus kitoks ir ypatingas. Bet visi Jo beprotiškai laukiame, o sulaukę stebimės - ar tai iš tikrųjų vyksta? Čia ir dabar? Su MANIMI? Jis netgi nebūtinai turi būti vyriškos giminės. Jis - tiesiog paprastas praeivis, kuris, mūsų pačių nuostabai, gali sujaukti mūsų gyvenimus iš didelės netvarkos į dar didesnę.
Ir kai tai atsitiks, kelio atgal nebebus. To neįmanoma bus pamatyti, suvokti ar pajausti, tai tiesiog vyks ir nesustos.
Rytais prabudus tikrinsi telefoną, ar Jis tau neparašė: jei ne - skubiai rašysi tu, kad tik sukeltum šypseną Jo veide, kai prabus, o jei jau gavai žinutę, kad ir pačią banaliausią labas rytas (kuris niekada neatsibosta!!), pats - gulėsi ir spoksosi į ekraną su šypsena veide. Kiekvieną dieną skęsi savo rutinoje, pilnoje problemų. Nes, mažesnių ar didesnių, visi mes jų turime, o jei ne - prisigalvojame. Jos spaus tave iš visų pusių ir kiš koją, kad tik parkluptum ir tu beveik pasiduosi. Jei ne Jis. Tas žmogus, kurį apsikabinus viskas aplink dingsta. Net žemė po kojomis. Pasidaro svarbi tik Ta akimirka. Žmogus, su kuriuo galėtum būti dvidešimt keturias valandas per parą ir Jis nė akimirkai nenusibostų. Nes svarbu būtų ne veikti ką nors kartu, o tiesiog Būti. Gulėti šalia ir klausytis Jo kvėpavimo. Stebėti, kaip kyla ir leidžiasi Jo krūtinė. Šypsotis be priežasties, nes jos ir nereikia - tai tiesiog Jis. Gyvenimas niekada nebūna toks gražus, kaip būnant su Juo. Ir netgi pykčiai visi dažniausiai baigiasi šypsena, kuri virsta juoku, nes kaip galima eikvoti laiką su Juo negatyviems dalykams?
Ir apie Jį net kalbėtis būtų sunku. Nes toms akimirkoms, praleistoms kartu, nebūtų paaiškinamų žodžių. Tu tiesiog šypsosiesi ir sakysi, kad tuo metu gyvenimas yra nuostabus. O Jam išeinant... kad ir trumpam... atrodo, kad pameti save ir viskas pasidaro taip nebe saldu ir beprasmiška, kad klausi savęs,
ar tik ne išprotėjau?
