Nuoširdžiai gyventi

 Būna dienų, kai iš aplinkos jaučiamas spaudimas bando tave sutraiškyti, o tu, bandydama apsiginti, traiškai visiškai nekaltą sau brangų žmogų. Galutiniame rezultate žemė slysta iš po kojų ir nieko nebe nulaikai rankose. Negatyvios emocijos plūsta vidun ir net nesustoji akimirkai pamąstyti, kad tas žmogus iš tiesų juk nieko blogo nepadarė. Tačiau būna per vėlu. Tą sekundę, valandą ar dieną.
 Būna ir tokių dienų, kai su tuo pačiu žmogumi juokiesi, kvailioji ir supranti - gyventi gera.

Praėjus mėnesiui, šešiems, metams ar daugiau, nieko nesikeičia. Nieko nepaisydama iškrauni blogas emocijas jam, tačiau į nieką neiškeistum tos akimirkos, kai, pradėjus kristi pirmam sniegui, jis susistabdė tave, perbraukė ranka per veidą, šyptelėjo ir pasakė, kokia nuostabi esi. Arba tos, kai vakare važiuojant namo automobilyje grojo jūsų mėgstamiausios bendros dainos, o jūs visa gerkle plėšėt kiekvieną eilutę. Neiškeistum net kasdienio istorijų, kurių jis greičiausiai net ir nesupranta, tačiau vis tiek įdėmiai klauso, pasakojimų. Ir tu isterikuoji kaskart jam išeinant, bet tik todėl, kad nėra nustatyto laiko limito, kiek yra užtektina pabūti kartu. Aplinkiniai nesupranta, tačiau tau ta papildoma minutė reiškia viską. Atsisveikinant būtinai atsiranda nauja tema pokalbiui arba noras apsikabinti ir nepaleisti, o vakare gulėdama lovoje viena bandai savo galvoje atkartoti kiekvieną veiksmą, žodį ar emociją, nes norisi, kad tai truktų amžinai.

Beprotystė?

Veikiau.... Mylėti reiškia gyventi.

Ar tik ne išprotėjau?

Nesu tikra, ar kokiomis kitomis gyvenimo aplinkybėmis būna taip... lengva? ir paprasta? Kokiomis kitomis, nei būnant su Juo.

 Jis nėra tikrinis daiktavardis. Jis kiekvienam bus kitoks ir ypatingas. Bet visi Jo beprotiškai laukiame, o sulaukę stebimės - ar tai iš tikrųjų vyksta? Čia ir dabar? Su MANIMI? Jis netgi nebūtinai turi būti vyriškos giminės. Jis - tiesiog paprastas praeivis, kuris, mūsų pačių nuostabai, gali sujaukti mūsų gyvenimus iš didelės netvarkos į dar didesnę.

 Ir kai tai atsitiks, kelio atgal nebebus. To neįmanoma bus pamatyti, suvokti ar pajausti, tai tiesiog vyks ir nesustos.

 Rytais prabudus tikrinsi telefoną, ar Jis tau neparašė: jei ne - skubiai rašysi tu, kad tik sukeltum šypseną Jo veide, kai prabus, o jei jau gavai žinutę, kad ir pačią banaliausią labas rytas (kuris niekada neatsibosta!!), pats - gulėsi ir spoksosi į ekraną su šypsena veide. Kiekvieną dieną skęsi savo rutinoje, pilnoje problemų. Nes, mažesnių ar didesnių, visi mes jų turime, o jei ne - prisigalvojame. Jos spaus tave iš visų pusių ir kiš koją, kad tik parkluptum ir tu beveik pasiduosi. Jei ne Jis. Tas žmogus, kurį apsikabinus viskas aplink dingsta. Net žemė po kojomis. Pasidaro svarbi tik Ta akimirka. Žmogus, su kuriuo galėtum būti dvidešimt keturias valandas per parą ir Jis nė akimirkai nenusibostų. Nes svarbu būtų ne veikti ką nors kartu, o tiesiog Būti. Gulėti šalia ir klausytis Jo kvėpavimo. Stebėti, kaip kyla ir leidžiasi Jo krūtinė. Šypsotis be priežasties, nes jos ir nereikia - tai tiesiog Jis. Gyvenimas niekada nebūna toks gražus, kaip būnant su Juo. Ir netgi pykčiai visi dažniausiai baigiasi šypsena, kuri virsta juoku, nes kaip galima eikvoti laiką su Juo negatyviems dalykams?

 Ir apie Jį net kalbėtis būtų sunku. Nes toms akimirkoms, praleistoms kartu, nebūtų paaiškinamų žodžių. Tu tiesiog šypsosiesi ir sakysi, kad tuo metu gyvenimas yra nuostabus. O Jam išeinant... kad ir trumpam... atrodo, kad pameti save ir viskas pasidaro taip nebe saldu ir beprasmiška, kad klausi savęs,

 ar tik ne išprotėjau?