Akimirka. Čia ir dabar.

Ramus vakaras, jau seniai sutemę. Terasa pilna žmonių, kurie kalba kas ką sau. Visai prie ausies grojanti muzika smelkiasi į kūną, taip padarydama aplinką dar jaukesne. Ant stalo garuojantis puodelis arbatos, neseniai uždegta žvakė. Ji sėdi viena, rankoje smilkstanti cigaretė. Akys įsmeigtos į telefoną, nes virtualioje erdvėje gyvenimas verda be pauzių. Neskubėdama gurkšteli arbatos ir apsilaižo lūpas, nuo kurių jau seniausiai nusitrynė raudonas lūpdažis. Bet jo ir nereikia. Ir virtualių išsigalvotų dalykų irgi nereikia. Staiga Ji krupteli ir įsižiūri į viena tašką. Nejučia išjungia telefoną ir žiūri į tolį. Ir nusišypso. Tokia šypsena, kokia senokai nepuošė Jos veido. Kūną užpildo šilumą ir tada Jis atsisuka, nusišypso Jai ir daugiau nieko nebetrūksta. Nebereikia net arbatos, kuri palikta baigia atvėsti. Jai reikia tik Jo. To, kuris jaučia tą patį. Jai reikia Jo tiesiog čia. Kad ir einančio pro šalį, tačiau TĄ šypseną skiriančio tik Jai. Jauku, šilta, gera. Ir visai nebesvarbu, kad laikrodis greitai muš dvylika, o ryte reikia į mokyklą. Svarbiausia ta akimirka, kuri yra čia ir dabar. Ne virtualioje erdvėje, o apsižvalgius aplinkui.

Juk su Ta šypsena viskas paprasčiau

 Pavasaris buvo gan ankstyvas, tačiau orai buvo panašesni į rudens. Ėjimas namo visada prailgdavo, nors ausinėse ir grodavo mėgstamiausios dainos. Dėl šių priežasčių kartais Ji rinkdavosi važiuoti autobusu, kad ir koks trumpas būdavo kelias. Kaskart tas pats autobusas ir kelionė vienodu maršrutu. Atsisėsdavo prie to pačio lango ir matydavo pro šoną pralekiantį tą patį vaizdą. Pastatai, automobiliai, vos degančios žibintų šviesos. Ji atremdavo galvą į langą ir įsižiūrėdavo į dangų. Į tas beprotiškas ir neapsakomas dangaus platybes, kuriose sukasi milijonai paslapčių. Ir tos paslaptys kiekvieną kartą pažadindavo Jos sąžinę, primindamos apie trapų gyvenimą ir dalykus, kuriuos Ji galėjo tądien padaryti, bet neišdrįso. Neišdrįso pasakyti. Paprieštarauti. Pakritikuoti. Apginti savo pozicijos ir savęs pačios. Bet giliai viduje Ji buvo tokia pavargusi nuo visko, kad pasirinko paprastą tylėjimą. Nes tylą žmonės renkasi tada, kai nebeturi arba nebežino ką sakyti. Ir bijo. Užvertusi akis į viršų, kad eilinė ašara neiškristų iš jos krištolinių akių, ji giliai įkvepia ir lūpos kampučiu šypteli. Ir su ta šypsena Ji tikisi kada nors atrasti save. Iš naujo.

Iki pilnos laimės reikia tiek nedaug

 Į duris beldžiasi vakaras ir saulė po truputį ruošiasi mus palikti. Sėdžiu rami, šukuoju plaukus. Staiga suvibruoja telefonas. Keistas jausmas persmelkia mano širdį. Atsargiai pakeliu jį ir pamatau žinutę "Jau laukiu". Nusišypsau pati sau ir smunku pro duris, kol nepasipylė klausimai, kur einu. Atvėrus lauko duris mane pasitinka šilto vėjo gūsis ir besileidžiančios saulės spinduliai. Šiek tiek prisimerkiu, tačiau tada pamatau Jį. Neskubėdamas, tvirtu žingsniu Jis eina link manęs, nusiima akinius nuo saulės ir nusišypso. Ak, ta šypsena! Tokia, už kurią galėčiau paaukoti milijoną, kad tik dažniau ją matyčiau. Jaučiu, kaip greitai spurda mano širdis. Atrodo, lyg norėtų išsiveržti laukan. Priėjęs Jis kažką sako, bet aš nieko negirdžiu. Jausmas, lyg pasaulis slysta iš po kojų. Bet iš gerosios pusės. Atsargiai krentu į Jo glėbį, Jis stipriai suspaudžia. Kelios sekundės, kurios išgelbsti nuo visos dienos rūpesčių. Kelios sekundės, kurios priverčia pasijusti saugia ir reikalinga. Sekundės, dėl kurių verta kovoti. Nors neilgam, bet tai yra tai, ko visiems taip trūksta.