Apvalus stalelis, šalia du foteliai. Du šviesiai oranžiniai puodeliai, du žmonės. Ji geria išskirtinai tik juodą kavą. Jis gi renkasi juodą arbatą. Slapta abu žiūri viens į kitą ir galvoja, kad žvilgsniai nepastebimi. Analizuoja. Normalu gilintis į tai, kas domina, kas svarbu. Staiga prasiveria kavinės durys ir į vidų įsibrauna šaltas vėjo gūsis. Ją nukrečia šiurpas ir nusipurtydama batu netyčia švelniai Jam baksteli į koją. Pasimetus ir paraudus mergina puola atsiprašinėti, o Jis, toks vyriškas ir nuostabus, tik šypsosi ir tikina, kad viskas gerai. Ji gurkšteli kavos ir neskubėdama pastato puodelį į vietą. Geriau įsižiūrėjęs Jis pamato ant dangtelio raudono lūpdažio likučius. Pakelia akis į Ją ir įdėmiai įsižiūri. Žodis po žodžio Ji bando suregzti sakinį, bet pernelyg bijo susigadint įvaizdį prieš Jį. Jis susijuokia. Švelniai. Ji nutyla. Jis taip pat. Atsiprašo. Nejauki tyla. Atrodo, kad ji tęsiasi ištisą amžinybę. "Dieve, Ji tokia graži", pagalvoja Jis ir nusišypso. Mergina sutrinka ir paklausia, kas nutiko. Jis tik papurto galvą ir Jie lieka sėdėję ir žiūrėję vienas į kitą. Gražu. Nauja. Seniai jausta. Ir abu jaučia, kaip palaipsniui akimis nematomi siūleliai pririša kūnus vienas prie kito.
