Nėra pasaulyje tokio blogio, kuris neturėtų šviesios pusės

  Lašas po lašo krenta ant jos lengvai susibangavusių plaukų ir veidu rieda žemyn, užčiuopiant kaktą, antakius, akis, skruostus, lūpas... Ji eina tamsiais užmiesčio vieškeliais užmerkusi akis ir ausinėse pasileidusi mėgstamiausias Jazzu dainas. Aplink nei vienos žmogystos, nes visi išsigandę lietaus slepiasi po stogais. O ji nebijo. Staiga ji net nusišypso. Pati sau. Lietui.

 Tik pagalvokite, o jei šis gėris (lietus) daugiau niekada nebe pasirodys? Tuomet stovėtumėte su kibirais rankose ir bandytumėte kuo daugiau jo prisirinkti, kad tik atmintyje jis išliktų kuo ilgiau. Kad tik paskolos dėl vandens nebespaustų... Bet kodėl dabar, ten pasislėpę, esate tokie tikri, kad tai ne paskutinis kartas? Kodėl šią minutę neįvertinus tos trumpos akimirkos, kuri galbūt nebe pasikartos?

Su lyg debesimi

 Taip keista, kai per neįtikėtinai trumpą laiką netyčia sutikti ir beveik nepažįstami žmonės pradeda užimti svarbią poziciją mūsų gyvenime. Bet dar keisčiau, kai, taip pat greitai ir netikėtai atėję, jie pasilieka tik prisiminimuose. Ir tu eini tuo pačiu, jau kelis kartus pramintu taku, tačiau dabar viena, bet vis pajausdama tą kvepalų aromatą ir paslapčia pati sau nusišypsodama. Stengiesi galvoje atkurti kiekvieną išsakytą žodį ir nutylėtą mintį, kiekvieną judesį, žvilgsnį, prisilietimą. Viskas atrodo taip arti, kad ranka galėtum prisiliesti, bet atsimerkus supranti, kad viskas liko daug toliau, nei norėtųsi. Suspausta krūtine ir surauktu veidu pakeli akis į viršų, kad tik nereikalinga ašara nenukristų ten, kur prieš kelias dienas viskas švytėjo nuo jūsų šypsenų. Suspaudi rankas į kumščius ir pasižadi neliūdėti, o svajonę, pažvelgti vienas kitam į akis dar kartą, palieki saugoti tyliam jūros ošimui, apgaubtam švelnių saulės bučinių.