Naktyje paslėptas bučinys;

 Kiekvieną kartą eidama į vakarėlį esu įsitikinusi, kad šiaip ne taip, bet teks išgerti, tačiau daugiau nesitikiu nieko. Bet tą kartą buvo kai kas kitaip. Išlaisvindama savo smegenis ir apnuogindama sielą galiu ramiai atsikvėpti ir, užmerkusi akis, atkurti visą tą naktį.

(...) Naktis buvo vėsoka, o būnant apsvaigusiai ir gulint minkštoje lovoje tikrai nebeatsiranda jėgų dar ir apsikloti. Bet praėjus kelioms minutėms to ir nebereikėjo. Nežinau kaip ir kodėl, bet kambaryje atsirado vienas iš dviejų vaikinų. Ir pasiprašė atsigulti šalia. Aš net nebandžiau ginčytis, kartu juk taip ar kitaip, bet šilčiau. Padėjau savo galvą arčiau jo ir užsimerkiau. Nors kūno viduje jaučiau dilgčiojimus, aiškiai galėjau girdėti jo netolygų kvėpavimą, kurį jis bandė nuraminti. Puikiai pažinojau tą jaudinimosi kvėpavimą, bet stengiausi nepriduoti tam svarbumo. Ir palengva grimzdau į miegą, įsikabinusi šalia gulintį vaikiną. Nesu tikra, kiek laiko tai truko, bet šaltas vėjo gūsis pakuteno mano pėdas ir atsimerkiau. Sunkiai galėjau kažką įžiūrėti, bet puikiai mačiau netoliese besiilsinčio jaunuolio veidą. Žvilgtelėjau į jo akis ir atsargiai ranka perbraukiau per veidą, sustodama ties lūpomis. Sukoncentravau savo žvilgsnį į jas ir išvadavau savo protą. Vidinis AŠ, turėjęs saugoti pasitikėjimą, nugrimzdo į dugną, ir su didžiule aistra prisitraukiau arčiau tų ištroškusių lūpų. Pabandykite įsivaizduoti dabar dalyką, kurį pamačius/pajautus jūsų kūną nuklojo keli šimtai malonių skruzdeliukų. Tai buvo panašus jausmas. Kylantis iš vidaus. Tuo metu galvoje spurdėjo begalė minčių, pradedant tuo, ką veikia žmonės apačioje ir baigiant tuo, kad staiga pajaučiau kaip neseniai mane apsivijusi ranka po truputį leidžiasi liemeniu žemyn. Ir, tiesą sakant, tuo metu aš pamiršau viską. Galbūt tai buvo vyno įtaka, o galbūt mano pačios. Bet aš negalvojau, kas bus rytoj. Kas ant manęs pyks, kas nekęs, o kas....

Juk dabar yra dabar.
O jeigu...
rytojus
net ir neateis?

Užversk knygą ir atsimerk.

Sėdėdama pusnuogė ant jūros kranto, tačiau susirangius į šiltą pleduką, varčiau Remarko knygos puslapius ir kojomis glosčiau švelnų smėlį. Plaukus kedeno vėsokas šiaurinis vėjas, bet nugarą kaitino saulė. Aplinkui būriavosi begalė žmonių: vieni deginosi, kiti maudėsi, dar kiti - žaidė arba vaikščiojo paplūdimiu. Visi tokie vienodi. Nepakeliant akių nuo knygos galėjau nuspėti, kas ką veikia. Ir nieko nebuvo išskirtinio. Taip slinko sekundės, minutės, valandos... Buvau taip įsitraukus į knygą, kad nė nepastebėjau, kaip keičiasi mano kaimynai. Ir tada, lyg iš sapno, mane pažadino švelnus vyriškas balsas netoliese. Atsigręžiau ir pamačiau jauną vaikinuką, besikalbantį su (spėju) savo tėvais ir besisėdantį ant patiesto rankšluosčio. Iš esmės vaikinukas nieku neišsiskyrė iš kitų, kol nepažinau jo rankoje skausmingai pamirštą Kamiaus rašliavą. Vienu metu man pasidarė ir įdomu, ir keista. Nepažįstamasis išsitraukė iš raudono Marlboro pakelio vieną cigaretę, ją prisidegė, atsivertė maždaug knygos vidurį, išpūtė pirmąjį dūmą ir įniko skaityti. Nė pati nepastebėjau, kaip atsidusau ir slapčia pradėjau sekti jo, atrodo, paprastus, bet tokius man reikšmingus judesius. Su kiekviena akimirka vis didėjo mano troškimas prieiti prie jo ir pažinti, kas slypi šio Kitokio vaikinuko viduje, bet jūros bangos kaskart vis labiau skalavo mano drąsą ir pasiryžimą, todėl paskandinau savo svajonę ir, susirinkusi daiktus, nuėjau pajūriu lydėti saulės...