Nenorėdama patikėti šiuo pasauliu, ieškau saugaus prieglobsčio muzikos garsuose, spektakliuose arba knygų platybėje. Nors ir labai trumpam, bet tai padeda pabėgti. Juk visi visada bėgame. Nuo kitų, nuo savęs, iš pamokų, darbo, gyvenvietės. Visi bijome pasaulio, kurį patys kuriame. Kiekvieną dieną, patys to nesuvokdami, primetame vis daugiau neapykantos, pavydo ir pagiežos pilnų malkų į rusenančią rutinos krosnį. Ir patys nuo to kenčiame. Skundžiamės sušiktu gyvenimu, verkiame, kad viskas blogai, sumetame problemas aplinkiniams, išsiliejame ant visiškai nekaltų žmonių, o paskui priekaištaujame, kai tą patį padaro mums. Bet įdomu, ar kada nors išsprogs naujojo pavasario pumpurai ir, ar tada matysime kiekvieną dieną su ta tikrąja šypsena?
